Mano gegužinis gimtadienis, kaip ir paprastai pas mus šeimoj, gali ateiti spalio mėnesį, per naujus metus, arba kaip jaunas mėnulis...
Šiemet anksti. Nuo Igno gavau naujus bėgimo batus ir registraciją į pirmą mano bėgimą. Sako tik bėk, storule. Dar sakė, registruokitės maži ir dideli - bus labai geras NIKE AŠ BĖGUrenginys!
Pirmo veteraniško plaukimo dar nebuvo, bet bus bėgimas. Aš ne godi: šį kartą 5km - nei per daug, nei per mažai. Pasilakstymui.
Mano gegužinis gimtadienis, kaip ir paprastai pas mus šeimoj, gali ateiti spalio mėnesį, per naujus metus, arba kaip jaunas mėnulis...
Šiemet anksti. Nuo Igno gavau naujus bėgimo batus ir registraciją į pirmą mano bėgimą. Sako tik bėk, storule. Dar sakė, registruokitės maži ir dideli - bus labai geras NIKE AŠ BĖGUrenginys!
Pirmo veteraniško plaukimo dar nebuvo, bet bus bėgimas. Aš ne godi: šį kartą 5km - nei per daug, nei per mažai. Pasilakstymui.
Prie tos pačios užbaigtumo temos: iš pačio ryto, po nuostabiai žudančios treniruotės su penkiakovininkais, geriu kavą ir iš visų kampų rinkdama senų papuošalų nuobiras, klijuoju naujus.
Tikiuosi magistrinis pats save rašosi, nes aš tai tikrai neturiu su juo nieko bendro...
Praeitos nakties sniegas, sakyčiau, buvo akiplėšiška. Kaip koks antausis. Vienas žingsnis į priekį, septyni atgal. Pavasaris su žiema boksuojasi. Nors šešėliai jau trumpėja, rytai ankstėja, protas vis tiek negiedrėja. Tai turėtų pasireikšti man į viską nusispjaut sensacija, bet aplinkui nerandu nieko, ką galėčiau palikt savieigai. Atrodo, paprasti darbai reikalauja trigubai daugiau pastangų, negu paprastai.
Nors ant palangės sau auga antenos. Man net kištis nereikia. Savaime. Sodo sezonas jau tuksena. Šiom dienom viskas mano lėkštėj turi būti sukombinuota su lydytu sureliu. O jį tikrai galima daug kur pritaikyt. Pastaruoju metu jaučiu nepaprastą malonumą ką nors užbaigti arba optimaliai išnaudojus resursus iš pabaigos padaryti naują pradžią. Kaip ir sūrelį, tai galima pritaikyti labai daug kur. Be komplikuotų analizių, pavyzdžiui, perdaryti senus marškinius/kelnes/dovanų popierių/pamirštusdraugus į naują projektą/pakuotę/santykius.
Naujausi spalvoti uniformos papildai. Ar dažnai pasitaiko, kad randi būtent tai ko ieškojai? Man tai pirmas toks pasitaikymas. Sunku patikėt.
Kino pavasaris. Aha! Kiek laiko, prieš jam prasidedant, buvo padoru susipirkti bilietus į norimus filmus? Taip pat turiu priekaištų Kauno programai: vos keli filmai per dieną ir tai net ne antros pagal gerumą rušies filmai. Negi gaila? Kol kas pagavau tik du, bet abu savaip galingi:
Galvojau, kad kaip nors išsisuksiu, bet negaliu. Aš labai prastai tvarkausi su komplimentais ir jei įmanoma - apeisiu aplinkui... Bet šiemet labai daug stilingų apdovanojimų, iš labai stilingų blogų, už kuriuos būtinai noriu padėkoti:
Man labai patinka liūdna muzika, nors pačiai liūdna būna retai (man atrodo :)
Labai dažnai apsigalvoju.
Labai patinka vienu metu daryti kelis darbus, nes esu įsitikinus, kad tik vieno darbo darymas yra galimybių neišnaudojimas. Kitais kartais galiu valandas neveikti nieko ir taip kompensuoti visus persistengimus.
Labai norėčiau mokėt dainuot, bet tai vienas tų dalykų, kuriam neturiu nei gramo talento.
Jaučiu priklausomybę mėtiniams saldainiams, mėtų arbatai, mohitams ir apskritai viskam, kas yra mėtinis. Kuo mėtiškiau tuo geriau.
Gatvėje gėdinuosi užkalbinti žmones. Net kai reikia paklausti valandų ar kelio nurodų.
Man svarbu visada turėti ko laukti.
Apdovanojimą norėčiau perleisti tiems blog'eriams, kurie dar nėra blog'eriai... lankosi, skaito, žiūri ir audžia mintį užkurti naują stilingą blog'ą. Pirmyn :)
Kam nors gali susidaryti įspūdis, kad tam, kas sėdi už tokio_bet_kokio vairo, gyvenimas yra rožėm klotas, lietaus debesys jį pralenkia, ir visokios malonės nusileidžia tiesiai iš dangaus.
Šiandien supratau, kad būtent taip ir yra.
Važiavau traukiniu (labai šiltu ir patogiu) iš Vilniaus namo ir turbūt pirmą kartą gyvenime nemiegojau. Bent jau pirmą kelionės atkarpą. Ojeij, kokie vaizdai pro langą lėkė. Esu juos mačius ir anksčiau... aš pati nesu iš medžio iškritus, bet šiandien pagalvojau... Kaip man pasisekė, kad negimiau aukoholikų, mušeikų, asocialioj šeimoj, troboj su dviem lovom, ir aštuoniais žmonėmis, kurie juose turi sutilpti. Nenoriu nieko sumenkinti, nes būna ir taip, kad tie, kurie turi visai nieko yra labai laimingi žmonės. Bet ta erdvė, kurią dabar okupuoja mano blynų su bananais prisikimšęs kūnas, yra tikras stebuklas ir laimė. Manęs niekas neskriaudžia, neprievartauja, neverčia dirbti, neišnaudoja. Aš nežinau, ką reiškia alkis (iš esmės), patenku į tuos procentus žmonių, kurie turi PC ir dar turbinį internetą, rašau visokius kvailus blog'us, šeima už manęs stovi kaip koks Heraklis, galiu sau leisti nueiti pas dantistą, o vasarą nuvažiuoti prie jūros. Jau nekalbu apie visus niekus, be kurių tikrai galėčiau apsieiti. Važinėju patogiais ir šiltais traukiniais į sostinę, kur mane šiltuose namuose priima, pavalgydina ir paguodžia draugai. Dabar didžiausia dilema - dėl ko ten mane guosti, kai tikrai neturėtų būti jokių nusiskundimų...
Ir kas per mada ieškoti sliekų ant šaligatvio... Dabar būčiau tikrai laiminga jei galėčiau išsiversti save į išvirkščią pusę, viską iškratyti ir atsiversti atgal. O taip pat užčiaupti savo vidinį balsą... Būtų tobula.
Laikas iki sausio man asocijuojasi su stenėjimu aukštyn į kažkokį klampų kalną.
Jau trečias mėnuo po naujų - nuokalnė.
Bet dabar man visai nesinori dundėt atsipalaidavus, nespėjant orientuotis kaip greitai viskas keičiasi, graibstyti orą ir jau tuoj žalumą... Visai nenoriu pabusti nuo žadintuvo sukelto šoko.
Noriu iš lėto ir tingiai grįžti iš realybės į sapnus, kaip sekmadienio rytais, prabangiai neskubėti ir neskaičiuoti, kokiu greičiu eina dabar.
Man pačiai nelabai aišku, ar man aišku, bet gal ir nebūtina persistengt☟