Pusryčiai. Paprastai tokių juokingų dalykų nevalgau: 1. nuo pieno pučia pilvą 2. dribsniai - ne maistas :) Bet nusprendžiau išlipti iš savo paprastai.
Pienas - sojos, o dribsniai pilni riešutų ir labai sotūs.
.
Tuesday, October 25, 2011
.
binas /
glasgow /
keliones /
koncertai /
muzika /
ruduo /
Scotland /
visko po siek tiek
Šitie reiškiniai reiškia tvarką. Mamos muštras prieš šventes tvarkytis, kuoptis, vėdintis giliai genuose. Ketvirtadienį po paskaitos tekina lėksiu į stotį pasitikti Živilinos.
Pataliukai švarūs, šaldituvas papildytas, bilietai surinkti, hostelis užrezervuotas. Bus tikras spalio/lapkričio - driokst! Šiuo metu mano kantrybė jau ne tai kad pro stiklinės kraštus pertekėjo, bet jau prilaistė ant stalo, nuvarvėjo ant grindų ir dabar visas kilimas nuo mano kantrybės šlapias.
Kažkaip netinkamai nuskambėjo, bet norėjau pasakyt, kad laukiu nesulaukiu.
Šitie bilietai reiškia dviejų dienų kelionę į Oban. Traukiniu! Dar turiu iššifruoti kur čia į kurį galą koks bilietas, nes galva sukasi... Man jau norisi krautis daiktus, tepti sumuštinius, ir trepsėt prie slenksčio starto parengty.
Praeitą savaitgalį visiškai atsitiktinai atradau nesuvokiamo didumo ir pasirinkimo karolių pardutuvę. Kartais labai praverčia einant skaityti, kas parašyta ant stulpo, ant sienos, ar kokios skelbimų lentos, o ne nuleidus galvą ant šaligatvio centų ieškot... Užėjus man apraibo akys ir ištirpo visi pinigai... Iki pilnos laimės dabar trūksta tik pusdienio prie įrankiais ir dzingalais apversto stalo, su knarkiančiu Binučiu man prie kojų...
Prie valgymo temos, pagalvojau, kad sumuštiniai irgi labai gudrus ir optimalus atsakymas! Va_je_tus, kiek variantų galima sugalvot!!! Gerai pafantazavus tokio pačio sumuštinio netektų valgyti pusę metų.
Rytoj į koncertą!
Visai buvau pamiršus, bet draugė kažkaip rado ir pakomentavo 2007 metų FB patalpintą sąrašą. Verkiu! Ir raitausi tuo pačiu :)
.
Saturday, October 22, 2011
.
mada
Daugiau niekada nedejuosiu, kad trūksta laiko. Jeigu laiko užtenka sėdėti polivorėj, vadinasi laiko yra pakankamai...O tai bus nauja skiltis, kurią spausim iš nekaltų žmonių, net nežinančių, kad buvo nufotografuoti...
.
.
35mm /
glasgow /
muzika /
pasvajojimas /
ruduo /
savaitgalis /
Scotland
Am. am. ammmm.. Šiandien gavau laišką. Išsiunčiau tris. Gera diena.
Atsikraustė nauji kaimynai. Aš būčiau net nepastebėjus skirtumo, jei ne pilni koridoriai išardytų spintelių ir stalčių.
Šiandien net neišlindau iš pižamos. Nežinau... gerai tai, ar blogai.
Dienos eina labai greitai. Kodėėėėėėėėė??? (klaustukas kažkoks nepatrauklus rašybos simbolis)
Man truputį suskystėjęs protelis nuo Prahos Pavasario analizės... Aš buvau išdresiruota galvoti, kad Lietuva ir lietuviai beprecedentiškai kentėjo okupacijos laikotarpiu... Kažin ar kančių konkursą laimėsim...
Bešniukštinėdama radau, kaip prieš 1968 rugpjūčio įvykius protestavo Čekoslovakijos sportininkai.
(A, ir kaip rūpestingai opimpietės susitvarkydavo šukuosenas! (dar gerų olimpinių nuotraukų)
Kitą vasarą Londonas! Vėl verksim su Ignu. Taip arti Olimpinės žaidynės nevyko nuo 1992 m. Barselonos.
Einu pažiūrėsiu kokį kvailą serialą. Visada padeda.
Ir paskutinis klausimas: kas čia per įrašas, toks nesąmoningas?
Jungiam dainą!
Prireikė trijų bandymų, kad pagaliau viską padaryčiau teisingai.. Oi joi...
Norėdama sufabrikuot kokią tais namų, skaniai kvepia virtuvė, pačios kepti dalykai geriau nei pirktiniai nuotaiką sugalvojau išsikepti riešutų_sviesto sausainių. Tokius kimšdavau studijų metais ir tai man baigėsi ne freshmen fifteen, o greičiau freshmen fifty. Bet nebūtina būti tokiai besotei, kaip aš. Galima ir elegantiškai. Nors ir LABAI SKANŪS sausainiai. Receptas iš čia (išskyrus šokoladinius spenelius :)
Instrukcijose lyg ir pamiršo paminėt, ką daryti su sviestu... Aš jį švelniai išlydžiusi sumaišiau su likusia tešla ir viskas gerai baigėsi. Pasirodė truputį keista, kad kepti reikia tik 10 min, bet tai yra svarbi tiesa! Daugiausiai - 15min. Leidus atvėsti jie tobulai ir iškepę ir minkšti.
Labai rekomenduoju!
Jau pasiruošę savaitgaliui? :)
Prieš porą dienų pažiūrėjau Bill'o filmą, tada paskaičiau Lietuvos visuomenės informavimo įstatymą ir galutinai įsitikinau, kad fotografuoti žmones viešose vietose yra legalu. Jeeeee!!!
Su labai ramia sąžine ir naujai užgimusia drąsa šią gražią Spalio 19-tą dieną praleidau ant universiteto bibliotekos laiptukų fotografuodama skarmaluotus studentus.
Šiandien sugalvojau nukrypti nuo savo temų ir pasiganyti kituose arimuose.
Savaitgalio muziejus mane palietė visais savo pirštais ir vienas iš jų buvo XX a. vidurio žmonių apranga.
Uniformos reiškinys man tikrai artimas. Visą savo mokyklinį gyvenimą nešiojau uniformą. 1-5 klasėse - tarybinę, o vėliau Jėzuitų gimnazijos uniformą, kuri buvo viena iš pirmųjų sugalvojusi tokį manevrą. Visą savo mokyklinį gyvenimą, išskyrus paskutinius abiturientiškus metus, nekenčiau uniformos ir mokyklos apskritai. Mokyklą pradėjau mylėti tik kai supratau, kad ji tuojau baigsis.
Taip pat nekenčiau beveik visų drabužių kuriuos man išrinkdavo ir nupirkdavo mama. Tuos drabužius turėdavau nešioti iki jų gyvenimo pabaigos ir tik tada gaudavau ką nors naujo. Prisimenu vieną ypatingai nemalonę rudeninių batukų paiešką, kai žliumbiau iki pasiutimo ir dariau viešą gėdą visai šeimai, atsisakydama pritarti batams, kuriuos išrinko mama. Žinoma, mama tada laimėjo, kaip ir buvo įprasta. Ji turėjo piniginę, o aš ne. A! Ji taip pat turėjo daugiau proto bei geresnį skonį, o aš ne.
Ir sugalvok tu man... Viskas ką nešiojau vaikystėj ir paauglystėj - man dabar yra LABAI GRAŽU!!! (daug daug šauktukų) Ir kai sakau gražu, tai turiu omeny, kad būtent tokius drabužius dabar renkuosi pati. Tuos pasiutligę sukėlusius batus dabar paimčiau 39 dydžio ir nešiočiau kiekvieną dieną.
Dar vienas įdomus parapsichologinis reiškinys tai, kad man dabar labai patinka uniforma. Ir kaip fenomenas ir kaip stilius. Mano spintoj yra apie dvylika identiškų baltų marškinėlių ir tiek pat tokių pačių juodų. Beveik visi mano turimi džinsai panašūs. Batų departamente taip pat rastumėm tris poras vienos rūšies bato. Prieš porą metų ZAROJ radau megstinį, kuris man tiko ir labai patiko. Visas keturias spalvas nešioju iki šiol. Tai mano uniforma, kuria visada pasitikiu ir kurioj jaučiuosi labiausiai savim.
Dabar, kai viską čia parašiau, jau ir man aišku, kad kažkoks ryšys tarp dabarties ir vaikystės traumų tikrai yra. Nesiginčysiu.
Ir vis dėl to... Norėjau pasakyti, kad sekmadienio muziejaus nuotraukose ir filmuose matytos 1950m. vaikų uniformos mane prisijaukino ir įkvėpė šitam rašinėliui.
Dar noriu pasakyti madų blogerėms - respect'as (kaip jaunimas sako). Tiek laiko, kiek šiandien praleidau prie šitų savo maketų dar nebuvau sugaišus nei vienam savo ankstesnių 'šedevrų'. Ir tai labai varginantis darbas. Fashion blogging - tikrai ne man... (uniforma -taip!)
Taigi. Mano rudens uniformos demonstracija. Nemažai panašių dalykų jau turiu, todėl net apsipirkinėti nereikes... Tik viską gražiai sudėliot ant savęs.
Ot.
Kadrai iš filmo The Singing Street
Nuotrauka iš čia
.
Monday, October 17, 2011
.
archyvai /
Edinburgh /
filmai /
glasgow /
keliones /
miestas /
museum /
ruduo /
savaitgalis /
Scotland
Kai žiūriu senoviškus nespalvotus filmus man visada atrodo, kad realus gyvenimas irgi buvo juodai baltas. Sunku įsivaizduot, kad medžiai buvo žali, o žmonių oda tikrai ne pilka. Vakar taip norėjau, kad mano ekskursija būtų nespalvota...
Ne paslaptis, kad esu ne nuokais suvaikėjus. Todėl vakarykštis žygis strėlėm smigo tiesiai į pačią minkščiausią sentimentalumo vietą. Lankiausi Schotland Street School Museum. Kaip jau minėjau - turim laimėtoją. Žinoma, dar ne viskas Glazge iššniukštinėta, bet kol kas favoritas aiškus.
Keturi aukštai senų kabinetų, mokytojų stalų, žaidimų, knygų, nuotraukų... Žiopčiojau praėjus pro kiekvienas duris. Kažką panašaus mečiau šitam filme. Prieš tokius dalykus aš - bala skystimo.
Beveik valandą laiko praleidau audio_visual kambary, kur žiūrėjau dokumentinius filmukus apie Škotijos mokinių gyvenimą 1950s metais. Labiausiai patiko mergaičių dainom ir skaičiuoklėm įgarsintas reportažas apie Edinburgo vaikų kiemo žaidimus. PASAKIŠKAS FILMAS, kurį, po šiek tiek vargu, pavyko rasti!!! Galėčiau žiūrėt ir žiūrėt...
Velniop tas internetas, pigūs skrydžiai, blogai, koncertai, tvarkinga kanalizacija... Noriu gyventi nespalvotuose 1950-se ir būti tas kiemo vaikas... Bent dienai.
Vienam iš kambarių radau 1970-jų Glazgo gatvių parodą. Nuotaika jau kita, bet taip pat gražu ir įdomu.
Subscribe to:
Posts (Atom)